Audiovizualinis vertimas: Filmo ,,Prisukamas apelsinas" menotyrinė analizė

Filmo anonsas

Įvadas

Apie šį filmą, niekada nebuvau nieko girdėjęs iki tol, kol man jį pažiūrėti rekomendavo vienas pažįstamas. Deja, siūlydamas šį kūrinį jis man neatskleidė jo turinio bei jokio komentaro iš jo neišgirdau, tačiau man buvo įdomu, kodėl būtent jį, o ne kokį kitą filmą jis man pasiūlė. Pirmiausiai mano dėmesį patraukė neįprastas jo pavadinimas - ,,Prisukamas apelsinas“ (angl. ,,A Clockwork Orange“). Vėliau nusprendžiau truputį daugiau pasidomėti apie šį filmą. Bieškodamas informacijos bei atsilepimų perskaičiau ne tik gerų įvertinimų, bet ir įdomių faktų, kurie dar labiau padidino mano susidomėjimą juo. Taip pat sužinojau, kad šis filmas yra sukurtas pagal to paties pavadinimo romaną, kurį 1962 metais parašė žymus anglų rašytojas Antonis Berdžesas (Anthony Burgess). Taigi, nusprendžiau pirma perskaityti šią knygą, o vėliau pažiūrėti ir jos ekranizaciją, kurią statė vienas geriausių amerikiečių režisierių Stenlis Kubrikas (Stanley Kubrick). Nors skaityti knygą dėl dažnai joje vartojamos ,,tynų“ kalbos – žargonų iš pradžių nebuvo lengva, tačiau pats romanas buvo tikrai labai įdomus ir, mano nuomone, vertas pasižiūrėti jo ekranizacijos.

Prieš pradėdamas analizuoti filmą trumpai papasakosiu jo režisieriaus S. Kubriko biografiją.

Šis filmų kūrėjas yra gimęs 1928 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorko mieste, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido Anglijoje, todėl nemažai jo filmų, tarp jų ir ,,Prisukamas apelsinas" buvo filmuojami būtent šioje šalyje. Iš pradžių penkis metus jis dirbo fotografu amerikiečių žurnalui ,,Look", o režisieriaus karjerą pradėjo tik nuo 1950 metų, kuomet pasukęs kinematografijos keliu emė kurti trumpus dokumentinius filmukus, tokius kaip ,,Kovos diena" (,,Day of the Fight", 1951 m.) ,,Skrendantis Padre" (,,The Flying Padre", 1951 m.) ir ,,Jūrininkai" (,,The Seafarers", 1953 m.). Pirmąjį meninį filmą, pavadinimu ,,Baimė ir aistra" (,,Fear and Desire") šis režisierius išleido 1953 metais. Po premjeros filmas susilaukė daug teigiamų komentarų apie akivaizdų Kubriko režisūros talentą.

Labiausiai pasisekusiu Kubriko filmu yra laikomas 1968 – aisiai pasirodęs jo bei mokslinės fantastikos pradininko, britų rašytojo Arturo Čarlso Klarko (Arthur Charles Clarke) bendradarbiavimo rezultatas - ,,2001 m. kosminė odisėja" (,,2001: A Space Odyssey"). Kitas ne ką mažesnės šlovės pelnęs jo darbas yra 1980 metais pagal Styveno Kingo (Stephen King) romaną pastatytas mistinis siaubo filmas ,,Švytėjimas“ (,,The Shining"), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko visiems gerai žinomas amerikiečių aktorius Džekas Nikolsonas (Jack Nicholson). Paties režisieriaus nuomone, pats geriausias jo darbas yra 1999 metais sukurtas filmas ,,Plačiai užmerktos akys" (,,Eyes Wide Shut") kartu su Nikole Kidman (Nicole Kidman) bei Tomu Kruzu (Tom Cruise).

Na, o mano jau minėta Antonio Berdžeso romano ekranizacija ,,Prisukamas apelsinas“, pasirodžiusi 1971 metais visuomenėje sukėlė nemažai kontraversiškų nuomonių ir paliko didelį pėdsaką ne tik filmų istorijoje, tačiau ir šiuolaikinėje popkutūroje. Pavyzdžiui, viena žymiausių šiuolaikinės pop muzikos atlikėjų barbadosietė Rihanna 2011 metais išleistame savo dainos muzikiniame klipe ,,You da one” (rež. Melina Matsoukas) buvo panaši į pagrindinį šio filmo veikėją Aleksą, o amerikiečių metalo ir roko atlikėjas, kino filmų režisierius Robas Zombis (Rob Zombie) savo dainos ,,Never Gonna Stop (The Red Red Kroovy)" vaizdo klipe, išleistame 2009 metais taip pat atrodo kaip pagrindinis filmo veikėjas. Šiame muziniame klipe net matomos scenos, kuriose atlikėjas kaip ir originalaus filmo veikėjai sėdi ,,Karova milk“ bare bei siautėja su sportiniu automobiliu ,,Durango 95“.

Naktinis jaunuolių pasivažinėjimas su ,,Durango 95“

Šio 136 minučių filmo scenos buvo filmuojamos Londone įsikurusioje legendinėje kino studijoje ,,Pinewood“, Hertfordšyre (kur gyveno pats režisierius), Oksforde ir kt. Pagrindinį vaidmenį atliko britų aktorius Malkolmas Makdauelas (Malcolm McDowell), suvaidinęs tokiuose garsiuose filmuose kaip ,,Kaligula“ (,,Calogola“, 1979 m.), ,,Idalgas“ (,,Hidalgo“, 2004 m.), keturis Oskarus laimėjusiame ,,Artiste” (2011 m.), beje, kurio režisierius Michel Hazanavicius yra lietuvių kilmės, ir t.t.

Montažo autorius buvo Bilas Butleris (Bill Butler), kuris daugiausiai dirbo prie trumpametražių filmų ir televizijos serialų. Be ,,Prisukamo apelsino“ jis yra sumontavęs dar ir tokius vaidybinius filmus kaip ,,Cutting Class“ (1989 m., vaid. Bradd Pitt), ,,Of Love and Shadows” (1994 m., vaid. Antonio Banderas, Jennifer Connelly) ir kt.

Kostiumus aktoriams kūrė garsi italų dizainerė Milena Canonero, kuri už savo darbus yra pelniusi net tris Oskarų apdovanojimus, už kostiumus filmuose ,,Barry Lyndon“ (1975 m.), ,,Chariots of Fire“ (1981 m.) ir ,,Marie Antoinette“ (2006 m.). Didžiąją dalį muzikos šiam filmui sintezatoriumi sukurė šiuolaikinė amerikiečių kompozitorė Vendė Carlos (Wendy Carlos), kuri taip pat yra parašiusi muziką jau minėtam Kubriko ,,Švytėjimui“. Filme dar skamba ir Liudviko van Bethoveno, Džaokino Rosinio (Gioacchino Rossini), Henrio Perselio (Henry Purcell), Edvardo Elgaro (Edward Elgar) ir kitų žinomų klasikų muzika. Filmo dekoracijas kūrė australų dizaineris ir režisierius Raselas Hagas (Russell Hagg) bei Piteris Šeildsas (Peter Sheilds).

,,Prisukamo apelsino“ biudžetas siekė truputį daugiau nei du milijonus JAV dolerių, o iš viso jis uždirbo virš 26 milijonų. Nors šis filmas nebuvo apdovanotas nei vienam Oskarui, tačiau tada jis buvo nominuotas net keturiems apdovanojimams kaip ,,Geriausias metų filmas”, ,,Geriausias režisierius”, ,,Geriausias montažas” ir ,,Geriausias adaptuotas scenarijus“. Taip pat filmas buvo pastebėtas ir Auksinio gaublio apdovanojimuose, kur pelnė tris nominacijas.

Kaip jau minėjau po šio filmo premjeros kilo audringos diskusijos, kurias dar labiau paaštrino, kuomet Anglijoje gauja paauglių įvykdė nusikaltimą, apsirengę kaip ,,Prisukamo apelsino“ veikėjai. Filmas iškart buvo uždraustas Airijoje (1971–2000), režisieriaus iniciatyva Didžiojoje Britanijoje (1973–2000), vėliau Singapūre, Malaizijoje, Pietų Korėjoje ir Ispanijoje. Kubrikas nusprendė atšaukti filmą iš prekybos Jungtinėje Karalystėje, nes jis ir jo šeima pradėjo gauti anoniminius grasinimus mirtimi. ,,Prisukamas apelsinas“ vėl ten pasirodė tik po režisieriaus mirties. Beje, tai tikrai ne vienintelis filmas kino istorijoje, kuris buvo uždraustas kai kuriose šalyse. Į draudžiamųjų filmų sąrašą yra patekę tokie garsūs filmai kaip „Kruvinosios skerdynės Teksase“ (1974 m.), „Egzorcistas“ (1973 m.), „Vakarų fronte nieko naujo“ (1930 m.), „Paskutinis namas kairėje“ (1972 m.) ir begalė kitų.

Pažiūrėjęs šį filmą tikrai galiu sutikti su daugelio kino kritikų vertinimais, jog jis yra kitoks nei visi, galbūt net šokiruojantis, nes filme yra rodoma tikrai nemažai smurto scenų. Svarbiausias dalykas, mano nuomone, šiame filme yra tai, jog jis paliečia dvi skaudžias žmonėms temas – beširdiškos kartos augimą ir didelį jos nusikalstamumą bei valdžios reformas, pažeidžiančias žmonių pasirinkimo laisvę. Įdomu ar šios dvi problemos yra aktualios ir mūsų dienomis?

Žanras

Kalbant apie S. Kubriko darbą, jo neįmanoma įtalpinti į vieno žanro rėmus – jame yra nemažai elementų, tinkančių tiek draminiam, tiek mokslinės fantastikos ir kriminaliniam filmui.

Dramos žanrui jį galima priskirti todėl, kad jame atskleidžiama etinė ir psichologinė problematikos, vyrauja žmogaus ir visuomenės negerovės tematika bei būdinga individo vidinio ir išorinio pasaulių konfliktas.

Kriminalinių elementų čia tikrai netrūksta, nes yra rodoma nemažai scenų, kuriose vykdomi įvairūs nusikaltimai - plėšikavimai, žudymai bei prievartavimai, o filmo dėmesio centre – nusikaltėlio gyvenimas bei bausmės atlikimas.

,,Prisukamą apelsiną“ galima pavadinti ir mokslinės fantastikos filmu, nes čia veiksmas vyksta ateityje, veikėjų naudojamos futuristinės technologijos, tokios kaip akių užraktas (ant Alekso akių tam, kad jis neužsimerktų filmo demonstravimo metu) ir pan.

Personažai

Aleksas (akt. Malkolmas Makdauelas, gim. 1943 m.) – tai neregėto žiaurumo, mokyklos nelankantis jaunuolis. Jis vadovauja keturių narių gaujai, su kuria vakarais vykdo siaubingus nusikaltimus, tačiau grįžęs namo tėvam pasakoja, jog jis dirba įvairiausius darbus šian bei ten padėdamas žmonėms. Nors šis vaikinas, kaip jau minėjau yra žiaurus, tačiau jis turi potraukį estetiniams dalykams, ypač klasikinei muzikai. Jis bjaurisi šiuolaikine visuomene, kuri nesidomi kultūra.

Dima (akt. Warren Clarke, 1947 m.) – tai pats kvailiausias iš visos Alekso gaujos narių, kuris vėliau su kitais gaujos nariais išdavė jį trenkdamas jam į galvą su pieno buteliu, tam, kad jis po kates auginančios moters žmogžudystės nespėtų pabėgti iš jos namų nuo policijos pareigūnų.

Džordžis (akt. James Marcus, gim. 1942) - vienas iš Alekso gaujos narių.

Pitas (akt. Michael Tarn, 1951 m.) – vienas iš Alekso gaujos narių.

Alekso tėtis (akt.Philip Stone, 1924–2003)

Alekso mama (akt.Sheila Raynor, 1908–1998)

Ponas Aleksanderis (akt. Patrick Magee, 1922–1982) – rašytojas, į kurio namus įsilaužė Aleksas su savo gauja ir jį sumušė bei išprievartavo jo žmoną.

Ponia Aleksander (akt. Adrienne Corri, gim. 1930 m.) – rašytojo Aleksanderio žmona, kurią sumušė ir išprievartavo Alekso gauja, vėliau po šio išpuolio ji mirė.

Ponas Deltoidas (akt.Aubrey Morris, gim. 1926 m.) – Aleksą nuolat stebintis ir kontroliuojantis pataisos mokyklos inspektorius.

Kates auginanti vieniša ponia (angl. Catlady) – (akt.Miriam Karlin, 1925–2011) – moteris, į kurios namus įssilaužė Aleksas ir ją užmušė.

Vyriausiasis sargybinis (akt. Michael Bates, 1920–1978) – kalėjimo, kuriame buvo uždarytas Aleksas vyriausiasis sargybinis.

Vidaus reikalų ministras (akt. Anthony Sharp, 1915–1984) – politikas, išsirinkęs Aleksą naujo ,,Liudoviko metodo“ eksperimentui.

Daktaras Brodskis (akt. Carl Duering, gim. 1923 m.) – tai vienas iš ,,Liudoviko metodo“ išradėjų ir eksperimento dalyvių. Šis metodas buvo taikomas Aleksui tam, kad jis būtų išgydytas nuo smurto.

Benamis (akt. Paul Farrell, 1893–1975) – tai dar viena Alekso ir jo gaujos auką, kurią jie žiauriai sumušė.

Džo (akt. Clive Francis, gim. 1946 m.) – vaikinas, kuris nuomavo Alekso kambarį iš jo tėvų.

Kalėjimo viršininkas - (akt. Michael Govern, 1913–1987) - kalėjimo viršininkas, kuriame buvo uždarytas Aleksas.

Kalėjimo kapelionas (akt. Godfrey Quigley, 1923–1994) – per jo skaitomas pamaldas Aleksas patarnaudavo.

Pono Aleksanderio asmens sargybinis (akt. David Prowse, gim. 1935 m.).

Siužetas

,,Prisukamo Apelsino” veiksmas vyksta ateityje, tai galima spręsti iš namų interjero - ryškių sienų, baldų bei iš kai kurių veikėjų išvaizdos - neįprastų rūbų, žalia, violetine spalvomis nudažytų jų plaukų. Tai tikrai negalėjo atrodyti įprastai filmo premjeros metais. Šalis, kurioje vyksta veiksmas neminima, tačiau aiškiai galima atpažinti Didžiąją Britaniją. Čia iš viršaus yra filmuojamas Wandsworth kalėjimas, esantis pietvakarinėje Londono dalyje, veikėjų vartojamas per Londoną tekančios upės Temzės pavadinimas.

Na, o pats filmas pasakoja apie jaunuolį, vardu Aleksas, kuris kartu su savo žiauriais draugais žudo benamius, prievartauja moteris, mušasi, vagia, girtuokliauja, nes tai jiems yra pramoga, nesvarbu, kad tai baigiasi tragiškai aplinkiniams. Viena iš tokių scenų yra, kuomet visa, kaukėmis vilkinti ketveriukė įsiveržia į pagyvenusio rašytojo namus ir juos nusiaubia bei išprievartauja jo žmoną, o Aleksas, užsilipęs ant stalo pradeda dainuoti linksmą dainelę „I’m singing in the rain”, parodančią, kad jis tenkinasi darydamas ir matydamas smurtą. Visame filme smurto scenos necenzūruojamos – čia režisierius nevengia rodyti kraujo ir nuogybių.

Taigi, praėjus kuriam laikui Alekso vadovavimas pradeda nepatikti kitiems gaujos nariams, todėl vienas iš jų per įsilaužimą į vienišos, kates auginančios moters namus sužaloja jį buteliu į galvą. Nespėjusį pabėgti Aleksą sučiumpa policija. Už žmogžudystę jis keturiolikai metų yra uždaromas į kalėjimą, tačiau ten atvykęs šalies vidaus reikalų ministras išsirenka šį jaunuolį naujam valdžios vykdomam eksperimentui, todėl jis yra perkeliamas į specialų medicinos fakultetą. Čia jam yra taikomas ,,Liudoviko metodas“, kuris esą gali perauklėti sunkius nusikaltėlius ir numalšinti jų norą smurtauti. Taikant šį metodą Aleksui suleidžiama specialaus serumo ir jis priverčiamas žiūrėti smurtinius filmus, kurie turi jam kelti pasišlykštėjimą ir neigiamas asocijacijas. Visų šių seansų metu skambėdavo vaikino mėgstama Liudviko van Bethoveno Devintoji simfonija, kuri vėliau jam tapo nepakenčiama ir net žudanti.

Aleksas ,,Liudoviko metodo“ taikymo metu

Pagaliau, po kiek laiko jis yra paleidžiamas iš ligoninės į namus, kaip visiškai išgijęs nuo smurto. Tačiau viskas tuo nesibaigia, mat iš savo namų išprašytą ir gatvėje bevaikštinėjantį Aleksą atpažįsta išmaldos prašantis benamis, kurį kadaise vaikinas kartu su savo gauja sumušė, ir pasikvietęs savo draugus - kitus benamius užpuola jį. Deja, dėl gydymo pasekmių jaunuolis negali apsiginti. Čia jam į pagalbą atskuba policijos pareigūnai, kurie nuvaiko jį užpuolusius benamius. Tačiau pasirodo, jog jie yra buvę Alekso gaujos nariai, išdavę jį. Pasinaudoję jo bejėgiškumu nuveža jį į atokią vietą ir sumuša. Sumuštas vaikinas tikėdamasis pagalbos užklįsta į kažkieno namus. Pasirodo, jog tai buvo to paties pagyvenusio rašytojo, kurį jis su savo draugais kadaise buvo užpuolęs, namai. Laimei rašytojas jo neatpažįsta kaip užpuoliko, tik supranta, jog tai naujojo ,,Liudoviko metodo“ auka, nes apie tai skaitė laikraštyje. Prieš šią valdžios sukurtą techniką rašytojas yra labai nusistatęs, nes, anot jo, nauja reforma varžo žmonių laisves. Besimaudydamas rašytojo namuose Aleksas vonios kambaryje pradeda dainuoti „I’m singing in the rain” – tą pačią dainelę, kurią jis atsistojęs ant stalo dainavo rašytojo namuose per užpuolimą. Aleksanderis išgirdęs vaikiną, iškart jį atpažįsta kaip užpuoliką, todėl sukuria jam keršto planą - prie stalo jis pripilą Aleksui į taurę vyno su migdomaisiais. Tuo metu į namus atvyksta rašytojo draugai, kuriuos jis pasikvietė tam, kad parodytų šią Liudoviko metodo auką. Šie svečiai atsisėdę prie jaunuolio, kuris tuo metu valgė, klausinėjo, kaip su juo buvo elgiamasi. Na, o šis viską išsipasakojo, kad seansų metu jam buvo rodomi ne tik smurto pilni filmukai, bet ir leidžiama Bethoveno Devintoji simfonija, į kurią jis lygiai taip pat reagavo lyg žiūrėdamas smurto scenas. Staiga Aleskas dėl stiprių migdomųjų poveikio prarado sąmonę, o tuo pasinaudodamas rašytojas jį pervežė į kitą namą ir uždarė taip, kad vaikinui nebūtų galimybės išeiti. Tada pradėjo leisti visu garsu Bethoveno Devintąją, nuo kurios Aleksui darėsi bloga, todėl negalėdamas ištrūkti iš kambario jis nusprendė išokti pro langą ir taip nusižudyti.

Laimei Aleksas nemirė, tačiau labai sunkiai susižalojo. Tarsi visas jo klaidas atleidę į ligoninę aplankyti atvyko abu jo tėvai, kuriems buvo gaila savo sūnaus, su kuriuo, anot laikraščių, taip siaubingai pasielgė valdžia. Taip pat atvyko ir pats vidaus reikalų ministras, kuris jaunuoliui prisipažino, jog jų vykdoma politika jam pakenkė ir jis tapo nevykusios teisėsaugos auka.

Taigi, nors iš pradžių žiūrėdami filmą Aleksui mes jautėme antipatiją, nes jis buvo antiherojus, darantis makabriškus nusikaltimus, tačiau dabar į jį bežiūrint mums darosi jo gaila, norime jį užjausti.

Idėjos ir problematika

Kalbant apie paties filmo idėją ir problematiką, čia pagrinde yra nagrinėjami doroviniai bei moraliniai klausimai. Pavyzdžiui, ar valdžios pasirinktas, gėrovę šalyje bandantis įtvirtinti metodas ištikrųjų yra geras ir nežalojantis visuomenės, kitaip tariant ar gėris išlieka gėriu? Iš istorijos ir dabarties įvykių mes žinome nemažai panašių pavyzdžių, kuomet kai kurių šalių valdžia siekdama įtvirtinti absoliučią tvarką valstybėje taip pat kaip ir filme imasi drastiškų priemonių, suvaržančių žmonių laisves. Kaip pavyzdį galima įvardinti totalitarinį režimą dabartinėje Šiaurės Korėjoje, komunizmą buvusioje Sovietų Sąjungoje ar dabartinėje Kinijoje.

Taip pat ne ką mažesnę svarbą filme užima ir bandymas prievarta reintegruoti nuteistąjį į visuomenę. Kaip jau minėjau, visuomenei kenkiantis asmuo yra prieš savo valią verčiamas paklusti bendram tvarkos supratimui. Toks prievartinis auklėjimas dar labiau žaloja jau ir taip sužalotą žmogaus psichiką ir atneša dvigubą pykčio dozę, kuri priverčia prievartos auką keršyti aplinkiniams. Prievartos naudojimas sumažinti prievartą tik dar pablogina situaciją ir, anot psichologų, sukuria grandininę reakciją. Reikia kaip tik nuteistajam sužadinti norą keistis, o ne keisti jį naudojant prievartos metodus, šiuo atveju kaip Liudoviko metodą. Taigi, nepaisant to, kad po šio filmo premjeros prabėgo daugiau nei keturiasdešimt metų, tačiau jame gvildenamos problemos dar ir šiandien žmonijai yra svarbios ir aktualios.

Stilius ir pasakojimo būdai

Filme, kaip ir knygoje istorijos pasakotojas yra pagrindinis veikėjas Aleksas, kuris į skaitytojus ir žiūrovus kreipiasi vienodai ,,O mano Broliai”. Dažnai jis vertina ir komentuoja tam tikrų veikėjų elgiasį, pavyzdžiui filme jis pasakoja, kaip viena gauja bando išprievartauti merginą. Jis taip pat samprotauja, papasakoja savo savijautą - ką jis jautė, kai rašytojas leido Bethoveno Devintąją simfoniją ir netgi išsako žiūrovui savo nuomonę apie tam tikrus dalykus.

Filme pagrindinis veikėjas kalba vartodamas žargoną, kurį išgalvojo romano rašytojas Antonis Berdžesas. Šį žargoną rašytojas pavadino ,,Nadsat“ kalba, kurios pavadinimo etimologija siejama su rusišku žodžiu ,,надцать“ (nadtsat), todėl ne tik knygoje bet ir filme veikėjas šneka maišydamas anglų ir rusų kalbų žodžius, pavyzdžiui savo draugus jis vadina ,,droogs“ arba sako ,,I’m a good chelovek” (,,aš esu geras žmogus“). Tačiau skaitant lietuvišką Berdžeso knygos vertimą, kurią vertė Vytautas Petrukaitis, ši kalba vadinama ne ,,Nadsat“, o ,,Tynų“ kalba ir ten veikėjas kalba anglišku žargonu.

Išraiškos priemonės

Visame filme režisierius naudojo nemažai įvairių išraiškos priemonių. Pavyzdžiui, filmas yra pradedamas skambant dramatiškam ir didingam žymaus anglų kompozitoriaus Henrio Perselio (1659-1695) maršui ,,Music for the Funeral of Queen Mary“ (liet. ,,Muzika Karalienės Marijos laidotuvėms“), kurio metu ekrane yra matomas tik ryškiai raudonas fonas, vėliau besikeičiantis su mėlynu fonu, kuriuose atsiranda kūrėjų vardai ir filmo pavadinimas. Šio dramatiško maršo ir tamsiai raudono fono derinys žiūrovui perteikia artėjančio pavojaus ar agresijos jausmą ir atrodo, jog kažkas tuoj įvyks. Staiga ekrane atsiranda stambiu planu filmuojamas Alekso veidas. Dėl riboto vaizdo mes negalime pasakyti, kokioje aplinkoje jis yra, tik tai jo įtartinas ir ironiškas žvilgnis, nukreiptas į kameros objektyvą t.y. į žiūrovą mums tarytum sufleruoja, jog jis tikrai ketina padaryti kažką negero. Tačiau pradedanti tolti filmavimo kamera mums parodo visai ką kita, nei mes iš pradžių įsivaizdavome – pasirodo, jog šalia jo dar yra ir kiti trys gaujos nariais, kurie kartu su juo sėdi pieno bare, o Aleksas rankose laiko pieno stiklinaitę ir ruošiasi ne kokią blogybę iškrėsti, o tiesiog jo atsigerti. Taip panaudodamas riboto vaizdo principą režisierius mus sąmoningai suklaidina.

Beje, baro, kuriame jaunuoliai sėdi, aplinka yra gana keista ir kitokia nei įprasta mums matyti – vietoje normalių baro stalų yra baltos, neaprengtos ir tiltelio poza stovinčios menekenės – statulos. Šis akcentas, mano nuomone, dar labiau paryškina jau minėtą filmo esmę – iškrypusią visuomenę.

Kiek vėliau matome gatvėje gulintį, išgėrusį ir dainuojantį benamį, link kurio artėja tų pačių, iš baro einančių jaunuolių hipertrofuoti šešėliai, sukuriantys truputį bauginančią atmosferą bei tarytum pranešantys apie gresiantį pavojų benamiui.

Tas pats mano jau minėtas H. Perselio maršas yra naudojamas dar keletoje vietų, pavyzdžiui, antroje filmo pusėje, kuomet susirinkusiems žmonėms yra rodoma, kaip Liudoviko metodas pakeitė Aleksą. Skambant tokiai muzikai prieš jo akis stovi pusnuogė mergina ir pradeda eiti link jo. Bežiūrint šią sceną ir girdint tokį garso takelį kyla intriga ir klausimas ką ji ruošiasi jam padaryti. Po keletos sekundžių mergina yra filmuojama iš apačios į viršų, todėl dėl perspektyvinių transformacijų jos padidėjęs atvaizdas įgauna simbolinę reikšmę, jog ji yra pranašesnė už, prieš ją klūpantį Liudoviko metodo palaužtą Aleksą.

Režisierius puikiai pavaizduoja ir blogą Alekso savijautą po to, kai jį grįžusį iš kalėjimo šeima atsisako priimti į namus, kadangi ten jam nėra vietos, nes jo tėvai dabar turi ,,naująjį sūnelį“ – nuomininką Džo. Įskaudintas Aleksas eidamas gatve žiūri į tiltą, o sustojęs pradeda žiūrėti į vandenį. Skambant lėtai violančelių muzikai kameros objektyvas juda link susimasčiusio Alekso veido ir jis yra rodomas stambiu planu. Bežiūrint į jį pasidaro įdomu, apie ką gi jis galvoja, nes iš šono atrodo, jog jo galvoje kirba tūkstančiai minčių. Galbūt viena iš jų – savižudybė? Taip panašiai rusų rašytojo Levo Tolstojaus romano ,,Anna Karenina“ beveik visose ekranizacijose vaizduojama ir pagrindinė veikėja Anna prieš palįsdama po traukiniu.

Nemažai nusikaltimų (merginos prievartavimas kazino, Bilo ir Alekso gaujų muštynės, Kates auginančios moters užmušimas ir t.t.) įvykdomi fone skambant vietomis ryškiai, pakiliai ir gana nuotaikingai italų kompozitoriaus Džaokino Rosinio operos uvertiūrai ,,La gazza ladra“ (liet. ,,Šarka vagilė“). Tokio garso takelio panaudojimas, esant mano minėtoms situacijoms, jas paverčia labiau tragikomediškomis bei grotestiškomis, nei liūdnomis, baisiomis ar tragiškomis. Naudodamas tokią išraiškos priemonę režisierius tikriausiai nori dar labiau parodyti, kad jaunuoliai darydami šiuos nusikaltimus pramogauja.

Kuomet Aleksas namo parsiveda dvi merginas, yra naudojamas pagreitintas judesys, galbūt norint parodyti, jog jis su jomis praleido ilgą laiko tarpą.

Jaunuoliai pieno bare

Režisūra

Kalbant apie Berdžeso knygos ekranizavimą, režisierius, palyginus su kitų knygų ekranizacijomis, nedaug nukrypo nuo esminių dalykų. Filme jis pavaizdavo beveik visas svarbiausias scenas, kai kur veikėjų dialogai atrodė visai tokie patys kaip ir knygoje, pavyzdžiui trumpas gaujos pokalbis su rašytojo žmona prašant pagalbos. Ir knygoje ir filme Aleksą taip pat persekioja bei nuolat kontroliuoja pataisos mokyklos inspektorius ponas Deltoidas. Netgi tokia smulkmena kaip daugiabučio namo numeris (Nr. 18A.) sutampa su knygoje ir filme esančiu.

Žinoma egzistuoja ir keletas dalykų, kurie yra tik režisieriaus interpretacijos. Pavyzdžiui romane nėra paminėta, jog Aleksas turėtų kokį nors augintinį, o filme jis augina pitoną. Filme jaunuolių grupė užpuola benamį, kuris vėliau atpažįsta vieną iš savo skriaudėjų – Aleksą, o knygoje gaujos auka yra iš bibliotekos einantis senyvo amžiaus žmogus, nešinas retomis knygomis. Aleksą filme gydo ne daktaras Brenomas, kaip rašoma A.Berdžeso kūrinyje, bet moteris. Filme nėra parodyta ir keletos scenų, pavyzdžiui parduotuvės nusiaubimas ar tai, jog kalėjime pagrindinis veikėjas užmuša kitą kalinį. Nors, mano nuomone, jeigu šie du paskutiniai dalykai būtų buvę pavaizduoti filme, mes į Aleksą galbūt žiūrėtume daug griežčiau ir pabaigoje filmo jo taip negailėtume kaip nesėkmingos valdžios reformos aukos. Filme nutylimas ir Alekso tikrasis amžius – tai palikta spręsti žiūrovui. Apie pagrindinio veikėjo amžių žiūrėdami filmą mes galime spręsti tik tiek, kad jis yra paauglys, einantis į mokyklą, o knygoje aiškiai parašyta, kad jam yra penkiolika metų. Taip pat skirtingai nei A. Berdžeso romane, šiame filme neparodyta, jog rašytojas Aleksanderis rašo knygą pavadinimu ,,Prisukamas apelsinas“, kurioje kritikuoja valdžios taikomus metodus žmonėms, todėl daugeliui žiūrovų tenka sukti galvą bandant iššifruoti tokį iš pažiūros keistą romano ir jo ekranizacijos pavadinimą. Pasirodo, jog kiekvienas žmogus yra lyg apelsinas, augantis ant ,,Pasaulio medžio pasaulio sode“, kurį neva užveisęs Dievas, o naujoji valdžia taikydama tokius metodus kaip Liudoviko nori mus paversti į prisukamus mechanizmus tam, kad darytume viską pagal juos ir taip taptume ,,prisukamais apelsinais“. Beje, filmo pabaiga nuo knygos pabaigos taip pat skiriasi - Kubrikas neįtraukė į filmą paskutiniojo knygos skyriaus, kuriame aprašoma, kaip Aleksas tampa doru piliečiu ir mąsto apie šeimos sukūrimą.

Žinoma, yra dar keletas režisieriaus išgalvotų dalykų, tačiau tai visiškai nekeičia minties, kurią savo romane norėjo parodyti Berdžesas.

Išvados

Stenlį Kubriką mes drąsiai galime vadinti vienu iš geriausių režisierių visame pasaulyje, ekranizavusį ne vieną garsų romaną, tarp jų ir A. Berdžeso ,,Prisukamą apelsiną“. Šios knygos ekranizacija sulaukė daug kontraversiškų vertinimų ir paliko didelį įspaudą ne tik kino istorijoje, bet ir šiuolaikinėje popkultūroje. Pagrindinis filmo personažas Aleksas įkvėpė ne vieną dabarties muzikos atlikėją, vaizdo klipų ar serialų kūrėją, todėl net ir šiuolaikiniame mene galime aptikti su ,,Prisukamu apelsinu“ susijusių detalių.

Šios mokslinės fantastikos ir kriminalinės dramos siužetas tikrai įdomus ir pritraukiantis. Nors filme scenos nėra cenzūruojamos ir rodoma nemažai nuogybių, tačiau nuo jo atsitraukti sunku. Čia ryškūs ir įsimenantys personažai, sukurta įdomi atmosfera, o taip pat gvildenamos dar ir šiandien žmonijai svarbios moralinės bei dorovinės problemos – jaunimo nusikalstamumas, žmogaus pasirinkimo laisvės suvaržymas, nubaustųjų reintegracija į visuomenę ir t.t. Ir nesvarbu, jog šis filmas buvo sukurtas prieš daugiau nei keturiasdešimt metų.

Filme atsiskleidžia ir didelis režisieriaus talentas – jis meistriškai naudodamas įvairias meninės raiškos priemones, mums puikiai perteikia veikėjų savijautą. Taip pat jis idealiai įvairioms scenoms pritaiko visame pasaulyje garsių kompozitorių, tokių kaip Liudviko van Bethoveno, Džaokino Rosinio, Henrio Perselio muziką. Ir nors filmas niekada nelaimėjo nei vienos Oskaro ar Auksinio gaublio statulėlės, tačiau jį vis tiek galime vadinti tikra kino klasika.

Informacijos šaltiniai

Antonis Berdžesas. Romanas ,,Prisukamas apelsinas“. Alma littera, 1993

www.kubrickfilms.tripod.com/id73.html

www.kubrickfilms.warnerbros.com/

www.kinas.info/?director=780

www.lt.wikipedia.org/wiki/Prisukamas_apelsinas_%28filmas%29

www.obuolys.lt/kinozona/asmuo/1095/

www.savas.lt/archyvas-rubrikos/margumynai/1350-nuteistj-reintegracijos-visuomen-problema.html

www.boxofficemojo.com/movies/?id=clockworkorange.htm

www.en.wikipedia.org/wiki/A_Clockwork_Orange_%28film%29#cite_note-0

www.satenai.lt/?p=6640

www.zebra.15min.lt/lt/laisvalaikis/kino_repertuaras/zarnas/kriminalinis.html